Senoji mečetė, Tarsas – kryžiuočių bažnyčia, tapusi Rytų minaretu

Pačiame senojo Tarsuso centre, senovės miesto pagrindinėje gatvėje, stovi pastatas, kuriame tūkstantmetė istorija sutelkta viename fasade. Senoji mečetė, Tarsusas – tai buvusi bažnyčia, pastatyta 1102 m. Pirmojo kryžiaus žygio metu, kai normanai atkovojo miestą iš seldžiukų. Legenda sako, kad šventovė buvo pašvęsta apaštalui Pauliui – Tarsuso gyventojui, vienam iš pagrindinių krikščionybės apaštalų. 1415 m. Ramazanoğlu dinastijos Ahmet-bejus bažnyčią pavertė mečete, suteikdamas pastatui antrąjį dvasinį atgimimą. Senoji mečetė Tarsuse, arba Kilise Cami – „Bažnyčios mečetė“ – iki šiol saugo lubose freskas su Jėzaus ir keturių evangelistų atvaizdais: tai tylus liudijimas apie gyvenimą, kuris čia vyko anksčiau.

Senosios mečetės Tarsuse istorija ir kilmė

Tarsas – vienas seniausių Mažosios Azijos miestų, įsikūręs Mersino provincijoje, Turkijos pietuose prie Viduržemio jūros. Per tūkstantmečius jis pereidavo iš rankų į rankas: Achemenidų Persija, helenizmas, Roma, Bizantija, arabų kalifatai, Kilikijos armėnų karalystė, seldžiukai, kryžiuočiai, Ramazanoğlu, mamelukai, Osmanų imperija. Kiekvienas iš šių valdovų paliko pėdsaką miesto audinyje, o dabartinės Senosios mečetės pastatas yra gyvas šių sluoksnių įsikūnijimas.

1102 m., kai miestas buvo Pirmojo kryžiaus žygio kariuomenės kontrolėje, šioje vietoje buvo pastatyta bažnyčia. Pasak legendos, ji buvo pašventinta Šv. Pauliaus, gimusio būtent Tarsuse, vardu. Reikia pažymėti: šios bažnyčios negalima painioti su kitu Tarsuso paminklu – XIX a. Šv. Pauliaus bažnyčia, kurią dažnai klaidingai laiko ta pačia statyba.

Įsimintinas epizodas įvyko 1198 m.: tuomet Tarsas priklausė Kilikijos Armėnijos karalystei. Toje pačioje bažnyčioje buvo karūnuotas pirmasis armėnų karalius Levonas I iš Rubenidų giminės – popiežių atstovavęs kardinolas Konradas fon Vitelsbahas jam uždėjo karūną Šventojo Sosto vardu.

1359 m. Tarsas atiteko tiurkiškajai Ramazanoğlu dinastijai, o 1415 m. valdovas Ahmet-bej (valdymo metai 1383–1416) bažnyčią pavertė mečete, pridėdamas minaretą. Pastatas turėjo keletą pavadinimų: Eski Cami („Senoji mečetė“), Kilise Camii („Bažnyčios mečetė“) ir Baytemür Camii. Dokumentais patvirtinti restauravimo darbai buvo atlikti 1868 ir 1900 m.; paskutinis remontas buvo baigtas 2007 m.

Architektūra ir ką pamatyti

Senoji mečetė Tarsuse užima 460 kvadratinių metrų plotą kartu su gretimu kiemu. Pastato vidaus matmenys yra 19,3 × 17,5 metro; navos plotis – 12,6 metro. Tai palyginti nedidelis, bet turtingai detalizuotas statinys, kuriame matyti gotikos įtaka.

Fasadas ir įėjimas

Pagrindinis įėjimas yra vakarinėje pusėje. Fasadas papuoštas aklosiomis arkomis – reljefinėmis arkinių nišų formos iškyšomis be angų: tai būdingas gotikinės architektūros elementas. Prie įėjimo stovi dvi alabastro puskolonos. Pietinėje ir šiaurinėje navos sienose yra granito puskolonos, tikriausiai pagamintos iš statybinių medžiagų, likusių iš anksčiau čia stovėjusių pastatų.

Stogas ir konstrukcija

Iš išorės pastatas dengtas dvišlaičiu stogu, o ne kupolu. Tai išlikęs pirminės gotikinės bazilikos bruožas: kryžiuočiai statė pagal Vakarų Europos kanonus, kur keturšlaičiai ir dvišlaičiai stogai buvo norma.

Lubų freskos

Pagrindinė interjero istorinė vertybė – lubų freskos. Lubų centre pavaizduotas Jėzus Kristus; jo šonuose – keturi evangelistai: rytuose – Jonas ir Matas, vakaruose – Morkus ir Lukas. Šios freskos – tiesioginis XII–XIV a. bažnytinio gyvenimo palikimas. Tai, kad jos išliko bažnyčią paverčiant mečete, yra tikra retenybė ir istoriniu požiūriu reikšmingas precedentas, rodantis krikščioniškojo ir musulmoniškojo paveldo sambūvį vienoje erdvėje.

Minaretas ir varpinė

Pastatas turi du vertikalius akcentus: minaretą pietvakarių kampe – Ramazanoğlu laikotarpio priedą, ir seną varpinę šiaurės rytų kampe – bažnyčios istorijos reliktą. Šių dviejų bokštų dvibalsiškumas sukuria matomą pastato dvasinės biografijos vaizdą.

Mihrabas ir pritaikymas islamo kultūrai

Prie pietinės sienos buvo pridėtas mihrabas – niša, nukreipianti besimeldžiančiuosius Mekos link. Tokiu būdu pastatas įgavo planą, būdingą „ulu džami“ (katedros mečetės) tipo mečetėms, tuo pačiu išlaikydamas pradinę stačiakampę konstrukciją.

Įdomūs faktai ir legendos

• 1102 m., kai buvo pastatyta bažnyčia, Tarsas buvo Pirmojo kryžiaus žygio zonoje. Tancredo Galilejaus normanų kariuomenė užėmė dalį Kilikijos; kryžiuočių buvimas paaiškina gotikinį architektūros pobūdį – savo šaknimis siekiantį Vakarų Europą.
• 1198 m. šiame pastate įvyko Levono I, pirmojo Kilikijos armėnų karalystės karaliaus, karūnavimas. Kardinolas Konradas fon Vitelsbahas, Mainco arkivyskupas, popiežiaus vardu uždėjo jam karūną, o vėliau simbolinę karūną atsiuntė ir Vokietijos imperatorius. Ši karūnavimo ceremonija pavertė armėnų valstybę pripažintu Europos karalyste.
• Pastatas sujungia krikščioniškus ir islamiškus elementus, kurie nebuvo sunaikinti, o sambūviuoja: gotikos stiliaus arkos, granito kolonos, lubų freskos su Kristumi ir evangelistais – ir mihrabas, minaretas, veikianti mečetė. Toks epochų susipynimas – architektūrinė retenybė.
• Pavadinimas „Baytemür Camii“, pasitaikantis istoriniuose šaltiniuose, galbūt susijęs su žmogaus, kuris atliko vieną iš restauracijų, vardu. Kol kas nepavyko nustatyti tikslios šio pavadinimo kilmės.
• Mečetė yra pėsčiomis pasiekiama nuo kitų Tarsuso istorinių paminklų: XIX a. Šv. Pauliaus bažnyčios, Šv. Pauliaus šulinio ir kitų objektų, susijusių su miesto apaštališkuoju paveldu.

Kaip nuvykti

Tarsas yra 30 kilometrų į rytus nuo Mersin ir 65 kilometrų į vakarus nuo Adanos. Artimiausias oro uostas – Adana (ADA). Iš Adanos į Tarsą reguliariai važiuoja autobusai ir maršrutiniai mikroautobusai; kelionė trunka apie 45 minutes. Iš Mersin – apie 30–40 minučių autobusu arba dolmušu.

Mečetė yra Tarsuso centre, pagrindinėje istorinėje gatvėje. GPS: 36.9178° š. pl., 34.8978° r. ilg. Pėsčiomis nuo Tarsuso autobusų stoties – apie 15 minučių. Dauguma Tarsuso lankytinų vietų yra sutelktos pėsčiųjų pasiekiamo atstumo spinduliu, todėl atvykus į centrą jas visas galima apžiūrėti be papildomo transporto.

Patarimai keliautojams

Mečetė atidaryta lankytojams kasdien, įėjimas nemokamas. Turistams rekomenduojama ateiti ne maldos metu – tai leis ramiai apžiūrėti interjerą ir išnagrinėti freskas ant lubų. Moterims būtina skara; įeinant reikia nusiimti batus.

Pasiimkite žibintuvėlį arba naudokitės telefono žibintuvėliu – apšvietimas viduje yra gana silpnas, o lubų freskoms išsamiai apžiūrėti reikalingas geras apšvietimas. Plačiakampis objektyvas arba „plačiakampio“ režimas išmaniajame telefone padės užfiksuoti visą interjero erdvę.

Tarsuse verta apžiūrėti ir kaimyninius paminklus: Šv. Pauliaus bažnyčią (Aziz Pavlus Kilisesi) su apaštalo šuliniu, Kleopatros romėnų vartus ir Tarsus Şelalesi krioklių kaskadą miesto ribose. Tarsas – apaštalo Pauliaus gimtinė, todėl visa istorinė miesto dalis persmelkta biblinių asociacijų. Norint geriau susipažinti su miestu, geriausia skirti visą dieną. Senoji mečetė Tarsuse – retas paminklas, kuriame vienoje erdvėje susilieja gotikinė bazilika, armėnų karūnavimas ir islamo kultas, o tai daro ją viena iš daugiausia sluoksnių turinčių istorinių vietų visame Turkijos Viduržemio jūros regione.